želkas

žel̃kas sm. (4) DrskŽ, Nmj, žélkas (3); Klvr daigas (ppr. sudygęs ne žemėje): Želkučiùs jau leidžia bulbės DrskŽ. Kap pilsiu bulves maišan, želkai vis tiek apsilaužys Vrn. Neaplaužykit jurginiam želkų̃, greičiau žydės Rdm. Želkų̃ nuskabytų neduoda gyvuliam, ba apserga Kpč. Bulbų želkaĩ kokie, jau sodyt galima Jz. Ji skaboja bulbių žélkus Iš. Sėklos brinko, leido želkus rš. | sing. col.: Iš bulbių tik žélkas (sudygusios bulvės) liko Smn.